„Laikas iš antrų rankų“ – baigiamoji 2015 m. Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič (1948) ciklo „Golosa Utopiji“ („Utopijos balsai“) knyga. Toliau plėtodama unikalų dokumentinės prozos žanrą – leisdama veikėjams patiems pasakoti apie save – autorė byloja apie ypatingą žmonių padermę – homo soveticus. Dar palyginti neseniai homo soveticus tikėjo gyvenantis pažangiausioje ir galingiausioje valstybėje, o dešimtajame XX a. dešimtmetyje pasijuto vegetuojantis trečiojo pasaulio šalyje... Skurdas, korupcija, nenoras ir negebėjimas dirbti... Ar todėl posovietinė visuomenė ilgisi Sovietų Sąjungos ir... Stalino kulto? Kaip atsitiko, kad imperijos žavesys užtemdė faktą, jog nuo represijų šalyje žuvo daugiau nei Didžiojo tėvynės karo frontuose? Sociologinės apklausos rodo, kad apie 70 % Rusijos gyventojų laiko Staliną ne tironu, o didžiu žmogumi. Pusė jaunų žmonių (nuo 19 iki 30 metų) vertina jį kaip „didžiausią politinį veikėją“. Dauguma rusų buvusios Sovietijos erdvėse svajoja apie revanšą. „Mūsų MIG’ai skris į Rygą“ – tai irgi rusų folkloras.Iš kur vergiškas noras steigti „tarybines“ kavines, misti „tarybinėmis“ dešrelėmis? Aleksijevič knyga – ir apie mus. Apie žmogų apskritai. Ši knyga apie tai, kad žmogų galima užprogramuoti. Apie šėtoniškai gudrų Stalino represijų mechanizmą, kai budeliai anksčiau ar vėliau patys tampa aukomis: niekas nekaltas, visi – kankiniai! Į klausimą, kodėl rusai skriaudė kitas tautas, atsakoma: „Russkij narod postradal bolše“Knygos leidybą finansavo Lietuvos kultūros taryba.