Sunku įsivaizduoti kybartietį ar kybartietę, nesusijusius su „mėlynai raudonais“. Čia pradėjo žaisti ar palaikė žaidžiančiuosius mūsų seneliai, tėvai, broliai, vyrai, o dabar žaidžia ar už juos „serga“ jų anūkai ir proanūkiai. Nuostabu, kad Kybartuose apie futbolą išmano beveik visi – juk į stadioną palaikyti komandos kybartiečiai eidavo šeimomis – ir taip iš kartos į kartą... Ne tik berniukai svajoja kada nors užsivilkti komandos marškinėlius. Futbolą Kybartuose ėmė žaisti ir mažųjų futbolininkų mamos: nes ginti „Sveikatos“ spalvas – garbė!