Žymus vokiečių rašytojas, Nobelio premijos laureatas Hermann Hesse (1877-1962) savo autobiografiniuose kūriniuose „Kurortininkas“ ir „Kelionė į Niurnbergą“ visų pirma šaiposi pats iš savęs – „nerangaus ir tingaus žmogaus“, „kelionių ir žmonių vengiančio pono“, kuriam vien mintis apie kelionę anaiptol nėra patraukli. Tačiau ligos ar kitų aplinkybių verčiamas jis ryžtasi palikti savo „irštvą“.

„Kurortininkas“ laikomas vienu šmaikščiausiu H. Hesse's kūrinių. Pusiau juokais, pusiau rimtai piešiama tragikomiška kurorto kasdienybė, pacientų vargai ir džiaugsmai. Autorius jaučiasi „jgijęs tam tikro skeptiško pamaldumo, naivios išminties, labai diferencijuoto gebėjimo supaprastinti, labai inteligentiško antiintelektualizmo, kuris kartu su vonių šiluma bei sieringo vandens kvapu sudaro Badeno specifiką“.

„Kelionė į Niurnbergą“ kupina ne tik autoironijos, asmeninių vertinimų bei netikėtų įžvalgų, bet ir kerinčių jaunystės sentimentų. „Iš tuštybės, godumo ar noro keliauti“ autorius leidžiasi į dviejų mėnesių kelionę po Pietų Vokietijos miestus viešai skaityti savo kūrybą. Jis susitinka su įvairiais žmonėmis - senais draugais ir to meto garsenybėmis, apžiūrinėja architektūros ir meno paminklus, mėgaujasi jaunystės prisiminimais ir dėsto savo kritišką požiūrį į vokiečių literatūrą bei rašytojo profesiją.