Redos Pabarčienės monografija pradeda naują tarpsnį lietuvių dramaturgijos tyrinėjimų istorijoje - stereoskopinę komparatyvistiką, žvelgiančią į klasikinius tekstus iš kelių (kartais ganėtinai skirtingų) analitinių perspektyvų. Taip tikslinama klasikų vieta literatūros lauke, ryškėja lietuvių tragedinės savimonėsw brendimo ir kaitos etapai, atveriamos prieigos istoriniams mentalitetų tyrinėjimams. Ypatingą intelektualinę intrigą sukuria paskutinieji knygos skyriai, kuriuose demonstruojami sovietmečio klasikų ir ,,moralinių autoritetų'' mitai.