„Kruvina Kengyro istorija“ – tai bandymas pakelti užmaršties uždangą nuo vienos didžiausių tragedijų per visą Gulago istoriją – Kengyro lagerio sukilimo, ir pagerbti pamirštus sukilėlius. Šis Laisvės kovų istorijos puslapis dažnai nutylimas arba, dar blogiau, Rusijos propagandos pateikiamas kaip kriminalinis smurto protrūkis, o sukilėliai – kaip nusikaltėliai. Stingant alternatyvaus ir solidaus pasakojimo iš nukentėjusiųjų pusės, būtina lopyti šią istorinės atminties spragą.

Remdamasis dokumentais, atsiminimais, moksliniais tyrimais, publicistiniais straipsniais autorius pristato kruvino sukilimo panoramą, kartu ir nuoseklią įvykių chronologiją. Daug dėmesio skiriama sukilimo priežasčių ir pasekmių analizei. Įvykiai aprašomi neišleidžiant iš akių konteksto, todėl skaitytojas ras ir bendro pobūdžio informacijos apie Gulagą. Knygoje yra atskiras skyrius apie Steplage kalėjusius ir Kengyro sukilime dalyvavusius lietuvius. Pateikiamas visų lietuvių, kalėjusių Steplage (Pesčianlage), sąrašas pagal lagerių skyrius. Būtina pabrėžti, kad knygos struktūrą lėmė itin nevienodos kokybės ir gausos informaciniai šaltiniai.

Gyvų Kengyro įvykių liudininkų nebeliko. Todėl ši istorija, galima sakyti, turi tam tikrų detektyvinių elementų. Iki šiol nėra aišku, kas vadovavo sukilimui, kiek sukilėlių žuvo, kur jie palaidoti. Nežinoma, ir kiek lietuvių dalyvavo Kengyro sukilime, taip pat – kiek iš jų žuvo malšinant sukilimą. Todėl tikroji pagarba lietuviams, dalyvavusiems Kengyro sukilime, būtų aiškus visų unikalaus pasipriešinimo, didvyriškumo ir pasiaukojimo atvejų toli nuo Lietuvos įvardijimas. Sukilimo pogrindinio komiteto nariai lietuviai turi būti paskelbti tautos didvyriais (būtent taip padarė ukrainiečiai). Būtina rasti istorijos ūkanose dingusius sukilimo dalyvius, sužinoti jų likimus ir palaidojimo vietas. Ar tai įmanoma? Neaišku, kol patys sau neatsakysime į klausimą, ką mums reiškia Kengyro istorija.