Priešai kyla į kovą. Atslenka niūrios dienos.

„Nuolat augančią grėsmę jis juste juto. Žvilgtelėjo žemyn ir išvydo apatinius aukštus jau semiantį juodą potvynį. Tai buvo vorai.“

Varnų užkalbėtojas Krankas nugalėjo didžiausią savo priešą Mezgėją ir įveikė Musių Močią. Rodėsi, kad Juodamūris pagaliau taps draugišku miestu ne tik paprastiems žmonėms, bet ir gyvūnų užkalbėtojams.

Tačiau kaip tik tada, kai buvo beįsivyraujanti ramybė, atėjo laikas susiremti su jėga, kokios Krankas nė nesapnavo. Ar jis išdrįs kovoti su tuo, ką buvo prisiekęs saugoti?

Užėjus dar vienai Niūriajai vasarai, Juodamūryje ir vėl suveša nusikaltimai, o nusisukus net artimiausiems draugams Krankas gali prarasti viską. Skleidžiantis tamsioms paslaptims, teks aukoti net švenčiausius dalykus. Vorai ir jų vadė Baltoji našlė padarys viską, kad atkeršytų...

– Žinau, kas tu, – sugergždė bejausmis balsas. – Neabejojau, kad ateisi.

Ji lėtai atsitiesė, atsistojo judėdama nežmogiškai grakščiai, rankas laikydama prie šonų. Plaukai buvo visiškai balti, veidas – blyškus. Tik akys – juodut juodutėlės.

– Aš – Baltoji našlė.

Tai trečioji trilogijos dalis. Skaitykite pirmąją „Krankas. Varnų užkalbėtojas“ ir antrąją „Krankas. Spiečius puola.“