Haruki Murakami romanas „Komandoro nužudymas“ prasideda panašiai kaip ir daugelis (gal net visų) japono rašytojų romanų: gyveno ramiai, niekam netrukdė ir staiga – prasidėjo!

„Komandoro nužudymas“ ekspozicija analogiška – gyveno sau ramiai neįvardintas portretų tapytojas, niekam netrukdė ir staiga žmona pasakė, kad nori skirtis. Tapytojas palieka žmoną, apsigyvena namelyje ant kalno ir vėl lyg ir viskas neblogai. Yra namelis, yra kalnai, yra drobės. Ir staiga atsiranda baltą kostiumą vilkintis žmogus, panašus į hipsterišką Gendalfą ir šliūkšteli burtų į ramybės bokalą.

Haruki Murakami herojus, ramusis tapytojas, atranda paveikslą „Komandoro nužudymas“. Jis buvo paslėptas palėpėje, į kurią patenkama per spintą, taigi čia vis tik yra sąlyginė spinta su skeletais. Prieš atrasdamas paveikslą, tapytojas sutinka pelėdą (ir tai dar kartą parodo, kad pelėdos nėra tuo, kuo atrodo). Vėliau atsiranda jau minėtas Gendalfas, kuris tampa panašesniu į pasenusį Getsbį (Haruki Murakami nejuokaudamas sakė, kad romanas „Komandoro nužudymas“ yra duoklė Frensio Skoto Ficdžeraldo atminimui). Naktimis iš po žemių skamba varpelis ir naujieji draugai nusprendžia prisikasti (tiesiogine prasme) iki garso šaltinio ir šią akimirką realybė pasako savo herojui galutinį „Sudie“. Šitaip baigiasi įžanga ir prasideda romanas.