Agnė Žagrakalytė – viena įdomiausių jaunosios kartos lietuvių rašytojų. Yra išleidusi du eilėraščių rinkinius („Išteku“, 2003, „Visa tiesa apie Alisą Meler“, 2008 ) ir romaną „Eigulio duktė: byla F 117“ (2013), jis pelnė Jurgos Ivanauskaitės ir Patriotų premijas, buvo įtrauktas į 2013 m. kūrybiškiausių knygų dvyliktuką.

A. Žagrakalytės prozos knygoje „Klara“ pasakojama jaunos moters Klaros gyvenimo istorija. Įvykiai čia veja vienas kitą, epizodai dėliojami tartum komiksų pasaulyje – iš pradžių piešiami neaiškūs, bet nerimą keliantys siužeto kontūrai, vėliau ima ryškėti veikėjų paveikslai, charakteriai, galiausiai pasipila spalvos, ryškios ir sodrios, tekstas ima srūti su gaivališka energija. Pati autorė šį kūrinį vadina literatūriniu bande dessinée, komiksu.

* * *

Ar jūs tikrai nematote ir negirdite, kaip baisiai tyli mūsų pačios gražiausios ir geriausios mergaitės?

Klara – mergaitė, gimusi ir augusi Lietuvoje, suvargusi paauglė: pagalbinė mokykla, ligoninės, alkis, skurdas ir pažeminimas, vienišumas...

Klara – mergina, išlėkusi gyventi pas motiną ir patėvį švedą į tolimą Suomijos salą: atsitiktiniai darbai, salsos klubas, komiksų piešimo pamokos, nauji draugai, meilė...

Klara – jauna moteris, keliaujanti po pasaulio didmiesčius: pluoštai grynųjų, deimantai, balti kostiumai, striptizo klubai, raudonųjų žibintų kvartalai, kokaino pėdsakas, truputis kraujo...

Klara – bėganti ir bėganti. Prisiglaudusi Ardėnuose pas senutę bulgarę, ji piešia savo gyvenimo bande dessinée – baisią pasaką ne vaikams.

„Kodėl bande dessinée? Todėl, kad į nupieštą kraują žiūrėti yra daug paprasčiau.“

Agnė Žagrakalytė