Monografijoje tiriama viena prieštaringiausių, jautriausių ir sudėtingiausių Lietuvos naujausiosios istorijos problemų – 1944–1953 m. lietuvių antisovietinio pogrindžio kova su kolaboravimu. Posovietinė istoriografija netyrė ir nutylėjo šią temą, todėl darbe, remiantis gausiais, dažnai pirmą kartą panaudotais archyviniais šaltiniais, atskleidžiama pogrindžio vykdyta kolaboravimo prevencija, kovos su tikrais ir tariamais kolaborantais procesas, raiška, specifika, daug dėmesio skiriama partizanų taktikos bei baudžiamosios politikos klausimams, nagrinėjama pogrindžio teroristinių kovos metodų problema, siekiama naujai interpretuoti ir įvertinti to meto įvykius.