„Keturių tėvų duktė“ – apie meilę. Ir ne vien tik apie dailininko meilę pozuotojai. Įsimyli ir pagrindinis herojus – senbernis archeologas, išvykęs į kaimą rašyti romano. Jo širdį patraukia gražioji paštininkė Angela. Ir meilė jį taip apakina, kad nemato, kas po nosim dedasi. Praregi tik tada, kai jo išsvajotoji pabėga su notaro padėjėju Benkociu – su tuo pačiu, kurį vargšas romanistas šitaip negailestingai dėjo į šuns dienas.

Romanas parašytas gyva, įtaigia kalba, jame daug sąmojo, humoro, kartais juoko pro ašaras. Kaip pats autorius rašo kūrinio pradžioje, tai pati linksmiausia jo knyga. Kritikai lygina ją su Romeno Rolano „Kola Brenjonu“.