„Kelionė į Žemės centrą“ – trečioji prancūzų mokslinės fantastikos klasiko Žiulio Verno knyga iš „Nepaprastųjų kelionių“ serijos ir iki šiol vienas garsiausių jo romanų. 1864 metais pasirodžiusi knyga žavi tiek jaunuosius, tiek suaugusius skaitytojus, o veikėjų patiriami nepaprasti nuotykiai įkvėpė ne vieną knygos ekranizaciją.

Vokiečių profesorius Otas Lidenbrokas senovinėje knygoje randa paslaptingą raštelį, kuriame islandų alchemikas kažkada užšifravo istoriją apie savo atrastą perėją, vedančią į Žemės centrą. Otas įkalba paauglį sūnėną Akselį leistis į tokią pačią kelionę ir įminti didžiausią mūsų planetos paslaptį. Taigi profesorius Otas ir jo sūnėnas Akselis patraukia į Islandiją ir, pasitelkę į pagalbą gidą Hansą, leidžiasi į ugnikalnį ieškoti slaptosios perėjos.

Reikia pastebėti, kad Oto sūnėnas Akselis yra jaunas ir visiškai nenusiteikęs šiai kelionei, kuri, jo įsitikinimu, juos visus pražudys. Jis nusiteikęs pesimistiškai ir visiškai netrokšta dėdės žadamų nuotykių. Žiulis Vernas kūrė būtent tokį Akselio portretą, bandydamas atskleisti tuo metu itin aktualų mokslo ir tikėjimo supriešinimą. Vienas iš pagrindinių rašytojo tikslų kuriant „Nepaprastųjų kelionių“ seriją buvo padaryti mokslą prieinamą ir suprantamą vaikams ir paaugliams.