Išgalvotame Italijos miestelyje Vigatoje kunkuliuoja neišgalvotas slaptas gyvenimas, savo planus rezga ir įgyvendina Sicilijos mafijos klanai ir prisidengdami tarpusavio karais mėgina maustyti policijos komisarą Salvą Montalbaną. Tačiau šis jau neblogai perkandęs jų veiksmų logiką: jei ir žengia jų pastūmėtas vieną žingsnelį, tuoj perpranta klastą.

Pats komisaras veikia remdamasis ne vien logika bei įkalčiais, bet ir savo uosle, nuojauta, įsiklausydamas, tarsi tiesa turėtų iškilti iš vidaus – kaip įžvalga. Kai viskas darosi pernelyg painu ir detalių kratinys nebeleidžia regėti visumos vaizdo, kur link viskas krypsta, Montalbanas, be ištikimos savo policininkų komandos, turi du niekam nežinomus padėjėjus – jūrą, greta kurios gyvena ir kurios ošimas padeda nurimti, ir alyvmedį, kurio šakų raizginys neretai išnarplioja jo minčių raizginį ir padeda įminti mįsles.

Šįsyk keliaudami į Tindarį dingsta du senukai – užsisklendę, nekalbūs, atžarūs. Regis, juos pradanginti nėra jokių motyvų. Ir kone tuo pat metu nužudomas jų kaimynas Nenė Sanfilipas. Ar šie įvykiai susiję? Kur galėjo prapulti senukai? Su kuo bendravo? Ką veikdavo?

Gerai supinta intriga įsuka į veiksmo sūkurį. Viena po kitos ant nusikaltimų tyrimo gijos veriamos detalės nuveda prie žymių ir iš pažiūros garbingų piliečių, kuriuos tamsios aistros privertė išduoti žmoniškumą ir savo pašaukimą.