„Tedas Makėjus jau ruošėsi paleisti sau kulką į smilkinį, kai šaižiai suskambo durų skambutis...“

Regis, Tedas Makėjus turi viską, ko reikia laimingam žmogui. Jis yra turtingas, vadovauja pelningai dirbančiai organizacijai, turi žavingą, mylimą žmoną ir dvi nuostabias dukteris. Tačiau prie Tedo smilkinio prigludęs pistoletas iškalbingai byloja, kad kažkas šioje idilėje yra negerai. Klestintis verslininkas ir pavyzdingas šeimos vyras nori užbaigti savo gyvenimą savižudybe. Tačiau Tedo Makėjaus planus sujaukia prie jo namo durų pasirodęs nepažįstamas vyras. Jam atkakliai vis skambinant į duris, Tedui kyla noras nepaisyti skambučio ir pagaliau nuspausti gaiduką. Tuo pat metu jis pastebi ant stalo iki šiol nematytą, bet savo ranka rašytą raštelį:

„ATIDARYK DURIS. TAI – PASKUTINĖ IŠEITIS.“

Įsiprašęs į vidų nepažįstamasis pateikia Tedui netikėtą pasiūlymą, galbūt išvaduosiantį jį nuo būtinybės pakelti prieš save ranką. Jis įtikina Tedą atlikti kilnią ir didvyrišką užduotį bei taip apsaugoti žmoną ir vaikus nuo gniuždančių pasekmių, kurias sukeltų jo savižudybė.

Tedas sutinka, net nenumanydamas, kad šis pasiūlymas taps makabriško ir mirtinai pavojingo žaidimo pradžia. Šiame žaidime dalyvauja ne tik Tedas, bet ir dar kažkas. Kažkas, kas pažįsta jį geriau nei bet kas kitas. Kažkas, kas privers Tedą suabejoti ir savo paties motyvais, ir aplinkiniais žmonėmis. Kas vadovauja šiam žaidimui? Kartais mes galime pasitikėti tik savimi. O kartais net ir tiek negalime.