Jokūbo kelias (dar vadinamas Prancūzų keliu) driekiasi Ispanijos pakraščiu, netoli Kantabrijos jūros pakrantės. Persiritęs per Pirėnus, kirtęs Prancūzijos ir Ispanijos sieną, jis jungia ilgą virtinę istorinių miestų ir miestelių, senųjų krikščioniškosios religijos centrų, kurie tarp kalnų ir lygumų išsibarstę iki Santjago de Kompostelos. Šį piligrimų kelią nuo viduramžių globojo karaliai, saugojo tamplieriai, jis kupinas legendų, simbolių ir mįslių. Iš Sen Žan Pjė de Poro beveik aštuonis šimtus kilometrų į vakarus vedantį kelią per pastaruosius dešimt amžių nuėjo milijonai piligrimų.

Šiais laikais šimtus kilometrų belstis pėsčiomis yra bergždžias jėgų ir laiko švaistymas – pasakytų skeptikas, jaukiai įsitaisęs lėktuvo krėsle. „Ėjimas nejučia atpalaiduoja smegenis, praskaidrina protą, jausmus, nuotaiką, keičia požiūrį į daugelį dalykų. Piligrimai tiki, kad tai labai didelis dvasinis vyksmas, netgi perversmas žmogaus viduje, – tikina autorė. – Sakysite, neįmanoma? O jūs pabandykite. Nesvarbu, ar keliausite į Kompostelą, aplink pasaulį ar po Lietuvą. Keliavimas pėsčiomis atveria kitą suvokimą, antrąjį kvėpavimą. Gal tam ir duotas gyvenimas, kad galų gale išmoktum vaikščioti savo kojomis.“

Autorės nuotraukomis gausiai iliustruotoje knygoje daug praktinės ir istorinės informacijos ras tie, kurie patys sugalvos eiti piligrimų keliu į šv. Jokūbo miestą. 42 dienas trukusios kelionės pėsčiomis įspūdžiai, nuotykiai, pažintys su Šiaurės Ispanijos miestais ir kaimais, architektūros paminklais, kultūra, žmonėmis atskleidžia skaitytojui šiandieninę Kelio realybę.

Knyga galėtų būti įdomi įvairių konfesijų krikščionims, ypač katalikams, mat joje daug krikščionims svarbių vietų aprašymų, legendų, istorijų apie šventuosius,  minimi nuo viduramžių piligrimui svarbūs simboliai.