Šis detalus gyvenimo ir mirties Kauno gete aprašymas pranoksta Kafkos vaizdinius. Dienoraštis ir dokumentai, surinkti Žydų tarybos darbuotojo nacių okupuotame mieste, tai akistata su akivaizdžiai piktadarišku ir nenuspėjamu režimu. Iš kiekvieno knygos puslapio srūte srūva begalinės pastangos kiek įmanoma racionaliau reaguoti į jo nepakeliamus reikalavimus, nuolat taikytis prie keisčiausių taisyklių. Ir autoriaus, ir visos įkalintos bendruomenės – geto – svarbiausias tikslas – išlikti. Tai didvyriškas tikslas, tačiau šis didvyriškumas neguodžiantis, nes jis beviltiškas: pastangos beprasmės, aplinka, kurioje tenka gyventi apsiprantant su vis naujais priespaudos pavidalais, visuotinai pamynusi humaniškumą. Literatūriniai bandymai vaizdžiai parodyti holokaustą, palyginti su šia knyga, atrodo juokingi ir menki.