Pirmoji rašytojo knyga lietuviškai, vienas svarbiausių autotiaus kūrinių, nusikaltimo ir aistros istorija, skvarbus žvilgsnis į iracionalias žmogaus protą valdančias jėgas. Tai romanas apie pavydą, meilę ir neapykantą iš meilės, apie žmogų, iš naujo išgyvenusį lemtingą meilės trikampį. Po trisdešimties metų į gimtimę sugrįžta Amerikos norvegas Džonas Torsonas, ieškodamas savo prarastos vaikystės ir jaunystės aistros. Per kitą moterį jis patiria, kad tai, kas pranykę, vėl neatšaukiamai grįžta.

Meilės motyvas įaustas į išmoningą ir neįprastą detektyvinę istoriją, kurios ašis Džono Torsono asmenybės skilimas. Pamažu herojui tampa būtina sutikti save kitą - tamsos meto nepažįstamąjį, o skaitytojas įtraukiamas į paslaptingą žmogaus medžioklę. Tuo pat metu juntama ir trauka, ir baimė sužinoti tiesą - Džonas Torsonas žaidžia žūtbūtines slėpynes su savimi ir kitais.