Tiek anuomet rusų emigracijos literatūriniuose sluoksniuose — kaip mažai kam žinomo autoriaus V. Sirino, — tiek mūsų dienomis — kaip visuotinai pripažinto pasaulinės literatūros klasiko V. Nabokovo, — romaną „Karalius, dama, valetas“ tebelydi gan prieštaringi vertinimai ir nuomonės. Suprantama, pirmiausia dėl jame iš pažiūros tiesmukai traktuojamo trivialaus „meilės trikampio“ siužeto, nesudėtingų, schematiškų charakterių ir tarytum banaliai didaktinės sumanyto žiauraus sąmokslo atomazgos: Marta, pasiturinti ją mylinčio verslininko žmona, suvilioja gerokai jaunesnį savo vyro sūnėną ir ima su juo ne tik sanguliauti, bet ir kurti brutalių susidorojimų planus, tegu ir komiškai absurdiškus, kaip nugalabyti teisėtą sutuoktinį bei užvaldyti nemenką jo turtą... „Karalių, damą, valetą“ galima perskaityti ir šitaip — kaip „bulvarinės literatūros skaitalą“, — o užvertus paskutinį knygos puslapį padaryti banalią išvadą, „jog nė vienas mūsų blogas poelgis, lygiai kaip ir geri darbai, nelieka be atpildo“, — jeigu cituotume šio romano ankstesnio vertimo į lietuvių kalbą (1992) anotaciją... Vis dėlto Kembridžo universiteto intelektualiojo auklėtinio V. Nabokovo literatūrinės intencijos ir išmonė čia aprėpia nepalyginamai platesnius estetinius horizontus, neapsiribojančius parodijuojamais ar net šaržuojamais kanoninių L. Tolstojaus Anos Kareninos ar G. Flobero Emos Bovari paveikslų rakursais, kurių pavidalus pakoregavo, sukarikatūrino naujesnių laikų socialinė bei ekonominė sankloda, o jai įkandin ir kintančios meninės formos... Šiame kūrinyje išryškėja būdingiausi Nabokovo kūrybos estetinio pasaulėvaizdžio savitumai — subtiliai niuansuoti, ironijos nuspalvinti metaforiškos kalbos sąskambiai, jautriai fiksuojamos psichologinės personažų būsenos, taip pat žaidimo, „lošimo“, santykinumo ir atsitiktinumo dermė jo racionaliai apgalvotose romanų struktūrose.