Komunalinis butas – gyvas organizmas, o tai, kas vyksta jo viduje primena absurdo komedijos, tragedijos ar net trilerio žanrą. Gyvenimas pamėtėja tokių siužetų, kad juos belieka užrašyti. Rašytoja Laima Kota kurdama romaną „Kambarys“ rėmėsi savo pačios patirtimi, autentiškais pasakojimais bei atsiminimais. Toli ieškoti jų nereikia, daugelis vyresnių žmonių gali paliudyti, koks taiklus yra „Kambarys“.

Komunalinis butas turi aštuonis kambarius ir bendrą virtuvę. Gyvenimas čia verda. Tarybų valdžia netikėtai sušvelnėjo ir pro pirštus ėmė žiūrėti į savo piliečių norą gyventi geriau – perestroika. Pradėjo kurtis pogrindiniai versliukai, šių dienų akimis, sunkiai suvokiami. Tai džinsų – kiekvieno tikro tarybinio piliečio svajonės – padirbinėjimas. Paveikslų kopijų piešimas. Pinigų klastojimas. Telefoninio sekso paslaugos. Ir viskas viename bute. O kur dar nuolatiniai nesutarimai, kurių neįmanoma išvengti gyvenant tokioje aplinkoje?

Laima Kota romane „Kambarys“ nevengia ironijos. Jos veikėjai taiklūs ir puikiai atstovauja aprašomą laikmetį. Autorė apėmė nemažai pažįstamų temų: priverstinius kolūkio darbus, į kuriuos buvo vežami studentai, pogrindines siuvyklas, kuriose naudojamos „nurašytos“ medžiagos, tulpių ir rožių auginimą, Černobylio avariją ir jos padarinius bei dar daugiau. „Kambarys“ – įtaigi sovietmečio realizmo santrauka.