Romanas (rašytas 1972–1988 m., išleistas 1990 m.) veiksmą perkelia į XVIII a. Mažąją Lietuvą, pietvakarinę etnografinės Lietuvos dalį, kuri tuo metu buvo pavaldi Prūsijai. Istorinis kontekstas iš esmės yra neįpareigojantis siužeto fonas emocinių pradų raiškai; pasakojimas plėtojamas kaip grakšti improvizacija kultūrinėje erdvėje.

Pagrindinio veikėjo klebono Kristijono paveiksle susipina garsių poetų biografijos, tačiau skaitytoją, nežinantį lietuvių literatūros istorijos, vis tiek pavergia be galo žmogiška ir ekscentriška protagonisto asmenybė.

Romanas, parašytas kaip baladžių vėrinys, įprasmina archajiškos pasaulėjautos ir tautos dvasinės gyvasties esmę. Tačiau paveikesnis yra ne turinio, bet išraiškos lygmuo: sakmės intonacijos jungiasi su žemojo registro stilizacija, atgaivinančia kultūros tradiciją, atgręžia skaitytojo akis į patį tekstą, jo meniškumą.