Apsakymai prilygsta trumpų akimirkų blykstelėjimams iš praėjusio šimtmečio ir dabarties.

Santykius tarp aukšto ir žemo, žiauraus ir ne, liūdno ir linksmo, iškilusių problemų dėl naudojimosi bendru E-mail autorė konstruoja su paslėpta šypsenėle.

Su ta pačia šypsenėle Budrys, gulėdamas aukštame kalnelyje, žiūri į tuos, kurie dar tik ateis pas jį iš krauju ir prievarta audžiamo pokario pasaulio;

Juozas su Petru, pasodinę savo žmogų į Seimą knygoje „Kaip Petras su Juozu Ancę į Seimą rinko," dabar rinks prezidentą ir prakiurusiose savo kišenėse ieškos biznio šakos;

bus ir moteris už kalno ir kita, bet jau vežimėlyje, mylimojo sužalota, nebesuprantanti, kas ji ir iš kur;

šmaikštuolės Teklės pasakojimai, kaip išsikovojęs nepriklausomybę žmogus, nemokėdamas atsikelti, vis vien kėlėsi;

ne išgalvoto, o tikro oro generolo liūdesys su juoko ašaromis pakels kraštelį apdangalo nuo mūsų valdančiųjų tariamai protingų sprendimų;

žinoma, bus ir meilė, atėjusi iš amžių glūdumos, tikra, skaudi, draskanti meilė;

poeto su virve rankose humoras ne vienam sukels ir juoką, ir pamąstymus, kodėl taip gali vykti ir kodėl vyksta;

baltosios paukštės kvietimas ieškoti savęs tarp debesų atspindės mūsų vidinio žmogiuko amžiną veržimąsi į svajonių pasaulį;

ir dar daug kas... su pasaka suaugusiems, nes, pasakykite, o kaip gyventi be pasakos? Kaip?

Yra veikėjų, prievarta prasiveržusių iš ankstesnės autorės apsakymų knygos „Liūto mergelė". Jie prasiveržė turbūt tik dėl to, kad labai labai norėjo gyventi.

– Aš dar kvėpuoju, – sako mums.

Ir mes tą matome.

Apsakymai trumpi, su stipria potekste.