Leidinį pagal „Valstybinės lituanistinių tyrimų ir sklaidos 2016–2024 metų programą“ finansuoja Lietuvos mokslo taryba, sklaidos projekto finansavimo sutarties Nr. S-LIP-19-25.

Dailės istorijos ir kritikos tikslas – atverti meno kūrinį ir su juo susijusius istorinius kontekstus ar nūdienos reiškinius suvokėjo(s) vaizduotei. Juk meno kūrinius matome ne tik muziejuose, galerijose, miesto aikštėse ir iliustruotose knygose, jie ne mažiau tikrai ar net intensyviau gyvena žiūrov(i)ų sąmonėje. Įžodinti dailės kūrinį nėra lengva: tam reikia ne tik faktų bei konteksto išmanymo, bet ir lakios, drąsios tyrėjo(s) vaizduotės. Nesvarbu, ar tyrinėtų šių dienų meną, ar interpretuotų ankstesnių epochų dailės kūrinius, tyrėjos ir kritikai nuolat pasakoja istorijas ir kuria naratyvus.

Sluoksniuojantis pasakojimams ir plečiantis Lietuvos dailėtyros horizontams, atsiranda poreikis reflektuoti discipliną iš vidaus, todėl 2021 m. pavasarį Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros institutas surengė konferenciją „Kaip pasakoti apie meną? Dailės istorija, kritika, tekstai ir pasakojimai Lietuvoje“. Kviesta pažvelgti į Lietuvos dailės istorijas, jų kūrėjas(us), pasakojimo strategijas, stilius ir siekius, kitaip tariant, diskutuoti apie patį pasakojimą. Kelti klausimai: ar egzistuoja Lietuvos dailėtyros mokykla? kokia yra pasakojimo apie meną tradicija Lietuvoje? kas ir kaip rašo mūsų dailės istoriją(as)? kas disciplinuoja, o kas išlaisvina pasakojimus? ar šiandien reikalingi dailės kritikai, kai menininkai patys vis virtuoziškiau aptaria ir pristato savo kūrybą? kaip pasakojimą veikia vaizduotė ir, atvirkščiai, kaip pasakojimas formuoja bei įkvepia vaizduotę? Konferencijos pranešimai ir diskusijos paskatino toliau plėtoti produktyvią temą ir sudaryti jai skirtą Acta Academiae Artium Vilnensis numerį.

Tikimės, kad šio leidinio autorių kolektyvinė refleksija pagilins dailėtyros savižiną, leis užčiuopti įvykusias ir tebevykstančias slinktis ir transformacijas, galų gale paskatins pastebėti, kaip keičiasi pasakojimai apie meną, kaip juos papildo, koreguoja ir kvestionuoja kitų, Lietuvos kontekste jaunesnių, disciplinų – kinotyros ir meninio tyrimo – įžvalgos ir kokie nauji pasakotojai įžengia į sceną, kartu atsinešdami kitas pasakojimo formas.