Kiekvieno iš mūsų gyvenime pasitaiko tokių įvykių, kuriuos patirdami jau žinome, kad jie visam laikui įsirėš į mūsų atmintį. Kartais ši nuojauta būna ypač stipri, nors nėra praregėjimas, ir ima atrodyti, kad aptikai naują suvokimo lygmenį.

Liūdesio šešėlis, meilės pliūpsnis, netekties gėla, nevilties ar apgailestavimo šuoras. Atsiminimai gali mus sujaudinti, dažniausiai tai atsitinka tada, kai mažiausiai tikimės. Jie žymi procesą, nuolat vykstantį mūsų kasdienybės fone. Šis procesas mus formuoja – filtruoja aplinkinį pasaulį, paveikia elgseną ir maitina vaizduotę.

Veronica O’Keane, garsi psichiatrė, profesorė, daug metų stebėjo atminties sąsajas su patirtimi. Knygoje „Kaip mes kuriame atsiminimus ir kaip atsiminimai kuria mus“ autorė kelia daug klausimų.

• Kodėl atsiminimai gali būti išgyvenami taip tikroviškai?

• Kaip su jais siejasi mūsų pojūčiai ir suvokimas?

• Kodėl atminčiai labai svarbi yra vieta?

• Ar egzistuoja tokie dalykai, kaip „tikri“ ir „apgaulingi“ atsiminimai?

• Ir svarbiausia, kas vyksta, kai atminties procesą sutrikdo psichinė liga?

Pasitelkdama skaudžias savo pacientų istorijas, daugybę pavyzdžių iš literatūros kūrinių, žinomų pasakų ir naujausius neuromokslo tyrimus, Veronica O’Keane keičia mūsų supratimą apie nepaprastas žmogaus smegenų paslaptis – nuo vaikystės ir paauglystės iki gyvenimo pabaigos.