Ar geriau būti laimingu kvailiu, ar protingu, bet liūdnu? 25-erių metų Antuanas apsisprendžia tapti kvailiu. Kodėl? Nes „protingumas žmogų daro nelaimingą, vienišą, vargšą, o apsimestinis protingumas suteikia laikraščių popieriaus nemirtingumą ir susižavėjimą tų, kurie tiki tuo, ką skaito“. Bet kaip pamiršti savo IQ, užgožti savo kultūrą, niveliuoti mintis, kaip įsikalbėti kvailystes, kad pagaliau taptum kvailiu ir niekuo? Antuanas viską apmąsto pragmatiškai. Jis bando pasinerti į alkoholizmą – deja, nuo pusės stiklinės patiria komą, išmėgina savižudybę, svajoja apie lobotomiją, padaugina stebuklingųjų Heurazako laimės piliulių, išmeta knygas, atsisako draugų. Keistuolis Antuanas! Kuo labiau jis naikina save ir stengiasi sužlugdyti savo gyvenimą, tuo labiau jis mus žavi...