Samanta Kingston – viena populiariausių mokyklos merginų, kaip ir trys geriausios jos draugės. Pasipūtusios ir įžūlios, jos puikuojasi savo pranašumu ir be gailesčio žemina kitus mokinius – ne tokius gražius, nepopuliarius ar tiesiog joms nepatinkančius. Be abejo, Samanta susitikinėja su mokykloj populiariausiu vaikinu, jai ir draugėms atitenka viskas, kas geriausia, – stalelis mokyklos valgykloje, patogiausia vieta automobilių aikštelėje, o jų gyvenimas kupinas nuotykių ir lekia pašėlusiu tempu.

Penktadienis, vasario 12-oji, Valentino diena, turėjo būti dar viena smagi šventė Samantos gyvenime. Tačiau puikiai nusiteikusioms draugėms iš vakarėlio grįžtant namo, ant kelio staiga šmėsteli nežinia koks baltas pavidalas, ir merginų automobilis nudarda į griovį.

Valentino diena turėjo būti paskutinė Samantos gyvenime, bet...

Jai suteikiama dar viena galimybė – išgyventi šią dieną... septynis kartus. Taigi kiekvieną rytą Samanta pabunda iš kraupaus sapno, o vakare vėl panyra į tamsą.

Per šias septynias dienas Samantai teks suprasti daug dalykų, padaryti tai, ko niekada nebuvo dariusi: prie Žąsies uolos nusivesti jaunėlę sesutę Izę, kurią vadino įkyria zirzle, pasakyti gerą žodį mamai, kuriai drausdavo užeiti į savo kambarį, apkabinti kone užmirštą tėtį, atitaisyti skriaudas ir kitaip pažvelgti į žmones, kuriuos niekino...

„Sakoma: Gyvenk taip, tarsi kiekviena diena būtų paskutinė. Bet iš tiesų niekada negalvoji, kad tai bus paskutinė diena. Bent jau aš negalvojau. Bėda ta, kad niekada nežinai, kas tavęs laukia. Nepabundi kankinamas blogos nuojautos ir nematai šešėlių ten, kur jų šiaip jau neturėtų būti. Nedingteli, jog reikia pasakyti tėvams, kad juos myli; tarkim, aš su jais nė neatsisveikinau.

O jeigu tau atsitiktų kaip man ir tą pačią dieną tektų išgyventi ne sykį? Ar pavyktų paversti šią dieną tobula? Jeigu tau prieš akis žaibo greitumu pralėktų visas gyvenimas, ar dėl nieko nesigailėtum? O gal yra dalykų, kuriuos norėtum pakeisti?“

Gražus, romantiškas romanas, truputį liūdnas ir verčiantis susimąstyti. Ar skubant gyventi neprasprūsta nepastebėti svarbūs dalykai? Ar visada įvertiname brangius žmones? Ką jūs nuveiktumėte paskutinę savo gyvenimo dieną, jei būtų leista išgyventi ją dar sykį?