Justinas Marcinkevičius, kuris dalies lietuvių visuomenės dar sovietmečiu buvo suvokiamas kaip „Tautos poetas“, į literatūrą atėjo XX a. 6-ojo dešimtmečio viduryje. Savitai tęsdamas lietuvių neoromantinės lyrikos tradiciją, savo kūryba jis gaivino ir gynė lietuvių tautos kultūrinę savimonę, sugrąžino į lietuvių literatūrą humanistinę žmogaus idėją, teigė estetinius literatūros vertės kriterijus.

Anot kai kurių literatūrologų, Literatūrinės stilistikos požiūriu visa jo poezija tarsi skyla į dvi šakas: pirmoji iš jų artimesnė romantinei tradicijai, o antroji – modernumui ar net avangardui. Kita vertus, pats Just. Marcinkevičius 1981 m. išleistame „Dienoraštyje be datų“ modernizmo estetiką yra apibūdinęs kaip antinacionalinę, antipatriotinę ir antipoetinę.