Ši populiariojo poeto Justino Marcinkevičiaus (1930–2011) knyga geriausiai atskleidžia jo būtiškąjį ir kūrybinį credo. Tai dienoraščiai, mintys apie nacionalinės literatūros viršukalnes, meno ir istorijos santykį, pastarųjų dešimtmečių dramatiškų jo išgyvenimų paliudijimai („Taburetė virš galvos“), užrašai, rasti ant rašomojo stalo po poeto mirties. Autorius pats buvo pradėjęs šios knygos parengimo darbus.

Šiuo tomu Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla užbaigia Justino Marcinkevičiaus knygų seriją, kurioje vyravo ankstesnių jo kūrinių kartotinės publikacijos, skirtos dabarties skaitytojams. Šeši solidūs tomai nenusileidžia 1983 m. išleistiems „Raštams“, o kai kuriais elementais neabejotinai juos pranoksta. Reikia dar kartą priminti, kad tai paskutinės publikacijos, aprobuotos paties autoriaus, kad tarp jų yra svarbių autorinės valios pareiškimų, kad ankstesnėje knygoje „Pažadėtoji žemė“ ir šiame tome – autorius pats buvo pradėjęs jį rengti – yra Marcinkevičiaus knygose anksčiau neskelbtų tekstų.

Šis Justino Marcinkevičiaus – poeto ir akademiko – kūrybos tomas išskirtinas ta jungtimi, kuri ką tik pasakyta: poetas ir akademikas. Lietuvos kultūros gyvenime kol kas tai unikali dermė. Dosni ir matinanti. Tai knyga, geriausiai atskleidžianti populiariojo klasiko būtiškąjį ir kūrybinį credo.