Ši studijų knyga įvesdina į bendruosius juoko kultūros tyrimo kontekstus: ritualinį, istorinį bei filosofinį teorinį. Joje aptariamos ritualinės juoko kultūros ištakos, istorinių jos raidos sąlygų klausimas, filosofinės juoko koncepcijos ir filosofijos lauke susiformavusios juoko teorijos. Paskutiniame skyriuje įvedama juoko poetikos sąvoka ir jos aspektu analizuojama Nikolajaus Gogolio (1809–1853) kūryba.