Jis mano, kad supranta viską! Gyvenimas pro jo akinius juodas ir baltas. Arba gerai, arba blogai. Ir jokių išimčių! Jei nusikaltai, būsi nubaustas. Supranti, Minde, jis eina viena linija: miegas, darbas, televizorius. Ir jokių spalvų! Jie visi tai daro, jie visi eina tiesiai, nesidairydami! Žingsnis į šoną – ir tu pasmerktas! O aš noriu gyventi! Noriu matyti spalvas! Noriu būti laisva ir jausti tai. Noriu sukioti galvą į kairę ir dešinę!

Nėra visiškai gerų žmonių, nėra visiškai blogų. Kiekviename iš mūsų slypi ir dangus, ir pragaras. „Angelą“ parašiau dešimtoje klasėje, tais metais, kai mano pasaulyje viskas vertėsi aukštyn kojom. Jis padarė mane linksmesnę. Ne todėl, kad pats būtų linksmas kūrinys. Jame aš palikau dalį savo pragaro.