1959-ųjų žiemą Šmuelio Ašo pasaulis apvirsta aukštyn kojomis: jį palieka mergina, bankrutuoja tėvo įmonė, o jis meta studijas. Prieglobstį ir pragyvenimą randa sename Jeruzalės akmeniniame name, kur jo pareiga – palaikyti pokalbį su senyvu neįgaliu vyru. Atvykęs į naujuosius namus Šmuelis sutinka ir patrauklią moterį vardu Atalija Abravanel, mažne dvigubai už jį vyresnę. Šioji įspėja, kad verčiau nebandytų jos įsimylėti, nes tada kaip ir jo pirmtakams teks iš čia išsikraustyti. Šitaip trys žmonės apsigyvena po vienu stogu pačiame Jeruzalės pakraštyje, ir, regis, gyvenimas ima tekėti ramia vaga. Tiesa, drovaus Šmuelio širdyje kunkuliuoja jausmai. Kūniška trauka ir smalsumas, kuriuos jame netikėtai pažadina sutikta moteris, perauga į beviltišką įsimylėjimą. Apleistas mokslinis darbas ir vėl jį sudomina, nes dėmesį patraukia ne tik keikiamo Judo Iskarijoto įvaizdžio paslaptis, bet ir išdavystės anatomija. Pamažu ima vertis namus slegiančios paslaptys, jo gyventojus apgobusios stora tamsos skraiste. Šiuo romanu Amosas Ozas grįžta prie garsiausių savo kūrinių: , , kuriuose irgi vaizduojamas Jeruzalės apsiausties laikotarpis XX a. viduryje. Subtilų pasakojimą apie meilę gaubia Ben Guriono valdomos Jeruzalės vaizdai ir svarbiausi ano meto įvykiai. Knygos veikėjų akimis A. Ozas drąsiai žvelgia į neseniai priimtą sprendimą įkurti žydų valstybę ir dėl jo įsiplieskusius karus, keldamas klausimą, ar buvo galima rinktis kitokį istorijos kelią, siūlytą pasmerktųjų, kuriuos visi sutartinai vadino išdavikais. – žinomiausio Izraelio rašytojo ir intelektualo (1939–2018) paskutinysis romanas, pasirodęs 2014 m., nominuotas „Man Booker International“ premijai 2017 m. Kritikų teigimu, yra stipriausias A. Ozo kūrinys per pastaruosius dešimtmečius, laikytinas Izraelio valstybės istorijos alegorija.