yra Thomo Mertono dienoraštis, rašytas Getsemanės vienuolyne 1946–1952 metais. Knygoje epizodiškai iškyla vienuolyno kasdienybė, kurioje, pasak autoriaus, nors ir negausu išorinių įvykių (įžadų davimas, Šventimai, eilė būti savaitiniu kunigu, darbas vienuolyne, pasninkas, šventės, liturginiai metai, skaitomos knygos, kintantis bendruomenės veidas, bėgantis laikas), tačiau jie suteikia svarbių impulsų vienuolio vidinio gyvenimo pokyčiams. Dienoraščio įrašai atskleidžia dvasinį autoriaus tobulėjimą, augantį tikrumą dėl savo pašaukimo ir didžiules pastangas ieškant vienumo su Dievu. Juose gausu kontempliacijos subrandintų pamąstymų, gilių kasdienybės ir tikėjimo patirčių įžvalgų.