Atsikrausčiusi pas kvaišą mamos vyrą Ingvę, Simona priversta keisti ir mokyklą. Pirmą kartą atėjus į naują klasę, mokytoja per klaidą palaiko ją Simonu ir taip užsimezga visa virtinė juokingų nutikimų, kadangi Simona nepataiso mokytojos ir nusprendžia juoko dėlei apsimesti berniuku. Vis dėlto tas apsimetinėjimas nėra atsitiktinis, nemotyvuotas. Knygoje pasakojama apie bręstančios mergaitės lytiškumo identiteto paieškas.

U. Starkas nieko neskirsto į juoda ir balta – jo kuriamame pasaulyje nėra vien tik mergaitiška ar vien tik berniukiška, tik meilė ar tik neapykanta. Paauglystėje viskas susilieja į viena, mergaitė išbando savo ir pasaulio ribas ir formuojasi kaip moteris trumpam tapdama berniuku. Paliečiama ir kita – kur kas platesnė – lyčių vaidmenų tema. Būnant berniuku galima nepalyginti daugiau išdaigauti, muštis, krėsti eibes. Autorius nutrina ribą tarp to, kas galima ar negalima mergaitei ar berniukui, ir leidžia Simonai atrasti savyje slypinčius abu šiuos polius.