„Ištikimybė“ mane pavergė. Ji tarsi Kunderos ir Huelbeko moteriškoji versija. Ir kai kas visiškai naujo. María Fasce, Penguin Random House Spagna

Mąstau apie Mikelio frazę: „Jei kalbėsi apie mus, būk man ištikima.“ Ar yra kilnesnis žodis dviejų žmonių santykiams apibūdinti?

Trisdešimt dvejų metų italė Džulija dirba komerciniame banke Londone. Čia viskas veikia pagal neginčijamas taisykles. Ji lyg ir savo vėžėse, vis dėlto nutolusi nuo laimės. Daug pinigų, bet mažai laisvo laiko, santykiai su kitais apsiriboja socialiniais tinklais ir išmaniuoju telefonu. Ir seksas tik atsitiktinis.

Tame pačiame pasaulyje sukosi ir Mikelis, dėl kurio dar universiteto Milane laikais ji buvo pametusi galvą. Niekas nežino, kodėl Mikelis išėjo iš darbo, galbūt jo sprendimas buvo susijęs su Šeimusu, ekscentriškuoju Džulijos bosu. Šis ir atveria Pandoros skrynią.

Džulija ir vėl neišvengiamai išgyvena meilės istoriją, kurią jau laikė palaidota. Ji vėl priversta analizuoti skausmingą savo meilės maniją, genetinę savo jausmų kilmę. Gyvenimo trapumas, nepaisant įvairių mūsų skirtumų, kartų ir papročių, paliečia mus visus.

„Ištikimybė“ – išskirtinis romanas apie galią, troškimų prigimtį ir kartu nenumaldomą poreikį rasti naują žmogiškųjų santykių kalbą.