Ši knyga yra ne apie piktąsias dvasias, o apie atpažinimą tų durų, kurias atveriame jų įtakai, ir apie žinojimą, kaip tas duris uždaryti. Nemažai krikščionių ieško dvasinio vadovavimo, išpažįsta savo nuodėmes, gyvena dievobaimingą gyvenimą ir daro visa, kas, jų manymu, gali išlaisvinti juos iš dvasinių grandinių konkrečiose gyvenimo srityse. Kad ir ką darytų, jie niekaip neranda paguodos. Daug ištikimų atsidavusių tikinčiųjų dėl dvasinio suklaidinimo gyvena su užslėpta nuodėme, nenugalimais impulsais, baime ir galbūt net nesuvokia, kad jiems būtinas išsilaisvinimas iš piktųjų dvasių. Pasitikėjimas Dievu, kaip ir priešinimasis pagundai, atgailavimas už nuodėmes, išsižadėjimas nelabojo darbų ir atleidimas tiems, kurie mus sužeidė, sudaro devyniasdešimt aštuonis procentus mūsų išsilaisvinimo. O kas tie likusieji du, be kurių vidinė laisvė tampa tolima tarsi miražas?