Knyga - tai pastarųjų dešimties metų (g. 1957) kūryba, jau publikuota spaudoje, bet itin reikliai autorės ir leidyklos atrinkta: teksta perrašyti, pertvarkyti, struktūruoti. Knygą sudaro trys dalys, savaip viena kitą papildančios, kiekvienoje – po septynis rašinius. - ,,Vieną kartą... Ne tik apie savo kartą“ pasakoja apie reikšmingus Lietuvai įvykius: pirmąją mokinių ekspediciją į Sibirą 1989 metais („Apie Sibirą ir mus“), Sausio įvykius 1991 metais („Diena, apie kurią nemoku pasakoti“). Žvelgiama į savo šeimos istoriją (,,Galbūt sakmė. O juk buvo, iš tikrųjų buvo“, „Apie senąjį krėslą, prosenelį ir Šiaulius“), aptariama neįgaliųjų dalia mūsų šalyje, žvalgomasi po globos namus (,,Tiesiog gyventi“). ,,Iš Ignalinos dienoraščio. 2019–2020“ – tai menininkų šeimos, netikėtai iškeitusios gyvenimą sostinėje į nuolatinį buvimą Ignalinoje, patirtis. Ši dalis poetiška, pakylėtai atskleidžianti miškų ir ežerų trauką, bet kartu ir žemiška. Pasakojama apie provincialumo apnašas, gyvenimo nuošalėje paradoksus, aukštosios kultūros stygių, nuolatinių kelionių traukiniais romantiką ir nuovargį. ,,Knygos ir jų žmonės“ pasakoja apie gerai žinomus ar kiek primirštus rašytojus, literatus, knygų tyrinėtojus – Bronę Buivydaitę, Mariją Mašiotaitę-Urbšienę, Merkelį Račkauską, Eleną Spurgaitę, Kazį Jankauską („Sidabro tunika“, „Sugrįžk, Žaliapūke“). Bet ne tik... Čia – ir skaitymo skatinimo mokyklose įgūdžiai bei įspūdžiai (,,Mano pasaka šoka“), ir patirtys rezidencijose bei literatūrinėse kelionėse (,,Sentimentali kelionė: peržengusi upę Šventę, įbridau į Šventąją“), ir vaikų literatūros niuansai (,,Kas laimėjo grybų karą“). Knygos stilius lengvas, kalbą – sodri ir turtinga. Gintarės Adomaitytės tekstai suprantami ir svarbūs – juose stabdomas nueinantis laikas, aptariami istoriniai įvykiai, o visa tai pateikta, pasitelkiant poetiką, kartais – švelnią ironiją ir saviironiją. Iliustruota spalvotomis Ričardo Šileikos nuotraukomis.