Šis romanas, kaip apskritai S. T. Kondroto kūryba, nėra įprastas mūsų skaitytojui, pratusiam prie konkretaus, buitiško vaizdavimo, individualizuoto žmogaus charakterio. Knyga reikalauja nugalėti mąstymo inerciją, moko kitaip suvokti literatūrą.

Romanas yra aštrus, negailestingas žmogaus tyrinėjimas. Čia mąstoma apie žmogaus prigimties, jo tikslų ir priemonių, siekių ir galimybių prieštaringumą, apie žmogaus paskirtį ir gyvenimo prasmę, apie jo dvasios paslaptigumą, jo aistrų pražūtingą galią. SIužetinė ašis yra dviejų brolių – Dovydo ir Konrado – priešprieša. Dovydas simbolizuoja kultūrą, Konradas – tamsiąsias, griaunamąsias visuomenės jėgas. Jie nesuderinami.

Romaną vienija gilus, žmogiškas, daug universalios išminties kaupiąs Etano paveikslas. Romanas patraukia fantazija, minties skavbumu, netikėtu žmogaus prigimties atsiskleidimu.