Naujausio prozininkės Loretos Jastramskienės novelių romano „Įpėdiniai“ pagrindiniai veikėjai netradiciškai yra vieta ir vaizduotė. Kalnuotos Austrijos kraštovaizdžių aprašymai radikaliai nutolsta nuo kelionių romano žanro, istorija ir mūsų dienos romane sudaro tvirtą laiko ir personažų būties mazgą, kultūrinės realijos gyvai bendrauja su personažais ir skaitytojais. Visa tai pinasi su siužeto diktuojamomis žmogiškosiomis dramomis, kurios perteikiamos klasikiniu pasakojimu, atsisakant šiandien madingų kalbinių žaidimų. „Įpėdinių“ erdvėlaikis nusitęsia ir šiapus, ir anapus – ir čia, ir ten veikia tie patys Tiesos, Gėrio ir Grožio dėsniai.

„Įpėdiniai“ – netradicinis žinomos prozininkės ir žurnalistės austriškų novelių romanas apie mįslingą žmogaus prigimtį, sudėtingus charakterius ir nenuspėjamus likimo vingius, kurie skleidžiasi išskirtinėje didingų Alpių aplinkoje, ten, „kur žmogus supranta ir pajunta, kas yra baimė ir karščiausias džiaugsmas“, erdvėje, kurioje „atsiveria nežinomi takai“ ir iškyla „nežemiško grožio Kūrėjo paveikslai“. O visa sujungia ir vienija pagrindinis romano veikėjas – Laikas. Ir Vieta. „Jie sutalpina atstumą nuo pirmųjų Žemės gyventojų iki kiekvieno mūsų...“

Loreta JASTRAMSKIENĖ – romanų „Vanduo nemoka kalbėti (2008 m.), „Juokingos moters agapė“ (2011 m.) autorė. Rašytoja trylika vasarų per atostogas keliavo po Austriją, kopė į Alpes. Stebėjusi ir pažinusi šios šalies žmones, tradicijas, kultūrą, sukūrė veržlų, vidinę žmogaus laisvę teigiantį novelių romaną, kurio veikėjai patiria išbandymus kalnuose, mįslingus psichoanalizės seansus, ieško nuskandintų nacių lobių, sutinka istorines asmenybes, groja kalnų ežero orkestre.