„Taip greit pralėkė tas dešimtis metų, tarsi viena akimirka, dėl kurios tikrai nesigailiu. Juk svarbiausia neišduoti savo širdies intuityviai jaučiamų virpesių. Augti pagrindinio likimo medžio liemens kryptimi. Kitu atveju, pasirinkus atskirą jo šaką ir nejučia per ilgai joje užsibuvus, ji gali tapti didesnė už medžio liemenį ir nulūžti. Dabar svarstau, jog mano atsitraukimas nuo miesto ir verslo buvo savalaikis ir teisingas. Nors ką gali žinoti, kokią atžalą išleis savo viršūnėje dar vis žaliuojantis mano likimo medis...“

Paulius Kuliešius

„Eidamas (kartais slinkdamas ar skiedamas) šios knygos erdve vis dažniau stabtelėdavau prie, regis iki smulkmenų pažįstamos kasdienybės su retsykiais blykstelėjusiomis properšomis, kuriose tyvuliavo būties gelmės. Mane sustabdydavo vis aiškiau giedruojanti mintis: yra karma, kuria atsiskaitome ne tik už žavias pagundas, bet ir už kamuojantį tobulumo ilgesį, tuo pačiu atkirsdami nuo savęs tai, kas geriausia, kas nedildoma, nepakeičiama. Ir čia pat išgirsdavau netikėtą įspėjimą: be tų atsiskaitymų, išgyvenant praradimų sopulį, neįmanoma išlikt savimi. Tai mus moko įžvelgt, pajust ir suprast neaprėpiamą žmogaus dvasios begalybę.“

Robertas Keturakis