Antrajame Almos Riebždaitės eilėraščių rinkinyje susipina buitis ir dievoieška, gilinamasi į žmogaus vidinį pasaulį, emocijas ir savijautą. Lyrinė subjektė fiksuoja egzistencinius apmąstymus, nerimą. Aktualiai nuskamba vyro ir moters santykį nagrinėjantys eilėraščiai.

Atsakas į sudėtingas situacijas dvejopas. Kai kuriuose tekstuose bandoma atrasti ramybę, per ją suvokti savo padėtį pasaulyje. Kituose vykusiai pasinaudojama ironija. Kartais ramų kalbėjimą keičia intensyvus žodžių srautas, suteikiantis knygai staigumo. Eilėraščių naratyvuose sužiba autorės vaizduotė, gamtos įvaizdžiai atskleidžia gebėjimą pastebėti poetiškas mūsų pasaulio smulkmenas.