Knygoje autorės gimtąja rytų aukštaičių tarme pateikiamos mitologinės sakmės apie Indrają, kurios žemė – tai visas kraštas, kurį akys užmato įlipus į Salako bažnyčios bokštą. Savo kraštą ir jos žmones Eugenija Šimkūnaitė mylėjo ypatingai.