Į knygą atrinkta tai, kas spausdinta tik periodikoje arba iš viso nespausdinta. Kitą reikšmingą M. Martinaičio publicistiką galėjome skaityti jo knygose „Papirusai iš mirusiųjų kapų“ (1992), „Lietuviškos utopijos“ (2003), kolektyviniuose rinkiniuose, pavyzdžiui, „Atgimimo balsai“ (1991). Nemaža jos dalis išaugusi iš žurnalinių publikacijų, tačiau reikia žinoti, kad rengdamas savo straipsnius spausdinimui minėtose knygose, M. Martinaitis paprastai juos tobulindavo, plėtodavo, detalizuodavo. Darkart pabrėžtina, kad tose knygose spausdinti tekstai į rinkinį „Iki Sąjūdžio ir po jo“ nededami. Bet yra keletas išimčių – kai to paties pavadinimo straipsnio žurnalinė versija akivaizdžiai skiriasi nuo knyginės, ji į šią knygą patenka. Rengiant knygą susisteminti antraščių, paantraščių, prierašų, nuorodų užrašymai, kai kas komentuota.  Jei pabandytume mintyse sugretinti M. Martinaičio straipsnius su kokio nors publicisto ar apžvalgininko rašiniais, paaiškėtų poeto apmąstymų kitoniškumas. Originalus požiūris, ypatingas savitas stilius, netikėtos digresijos, įsiterpiantys gyvenimo vaizdai, gebėjimas metaforizuoti reiškinį. Išvysti jį ilgametės istorijos išklotinėje, lyriniai pasažai, šmaikštūs įsimintini posakiai... Dėl to ir ne tik dėl to jo straipsniai ir pokalbiuose išsakytos mintys nesensta, o kai kurių įvykių numanymas ir prognozės stebina. Šios knygos skaitytojai gauna galimybę prižadinti atmintyje aptariamo meto įvykių tėkmę ir pasigėrėti vaizdingomis laiko „nuotraukomis“. M. Martinaitis paprastai nedatuodavo savo kūrinių, net ir rankraščiuose. Taigi straipsniai ir pokalbiai, turintys savo datas, tampa svarbiu jo požiūrių, nuotaikų, domėjimosi sričių kitimo liudijimu.