Johanas Huizinga (1872–1945) – olandų istorikas, kultūros teoretikas, žaidimo teorijos kūrėjas, vienas iš šiuolaikinės kultūros istorijos pradininkų. Studijavo pirmiausia sanskritą ir germanų kalbas, tada lyginamąją kalbotyrą. Domėjosi viduramžiais ir Renesanso kultūra, dėstė orientalistiką, buvo Groningeno ir Leideno universitetų profesorius. 1916 m. tapo Nyderlandų karališkosios menų ir mokslų akademijos nariu. Žymiausias Huizingos kūrinys „Viduramžių ruduo“. Tai studija apie keturioliktojo ir penkioliktojo šimtmečio gyvenseną bei mąstyseną Prancūzijoje ir Nyderlanduose“ (lietuvių kalba Antano Gailiaus vertimas išleistas 1996 m.). Huizinga suprato istoriją kaip plačių kultūrinių veiklų visumą, įskaitant religiją, filosofiją, kalbą, papročius, meną, literatūrą, mitus, prietarus, meilę ir kt. 1938 m. jis išleido vieną reikšmingiausių savo knygų „Homo ludens“, kurioje aptarė žaidimą kaip svarbiausią žmonijos kultūros elementą. Žaidimas – būtina, bet nepakankama kultūros atsiradimo sąlyga. Visos kultūros formos kilo iš žaidimo. Jis buvo svarbiausias žmonijos egzistavimo variklis. Huizinga rėmėsi giliomis mitologijos, antropologijos, klasikos, religijų, filosofijos, psichologijos, lingvistikos ir literatūros žiniomis. Jis stengėsi parodyti, kad visa kultūrinė veikla – ritualai, kalbos, religijos, technologijos, meilės ryšiai, menai, sportas, varžybos, net karai – neatskiriama nuo žaidimo. Knyga turėjo įtakos vėlesniems žaidimo tyrinėtojams. Žaidimas senesnis nei kultūra. Gyvūnai žaidė anksčiau už žmones. Knyga skirta ne tik istorikams, kultūros teoretikams, bet ir plačiajam skaitytojų ratui. Specialistai galės ja pagrįsti savo žinias, o kitiems gal tai bus net atradimas.