„Hektoras ir Bernardas“ – esė romanas, kur sokratiški dialogai apie laisvę, meilę ir filosofiją susipina su istorija apie dviejų jautrių žmonių draugystę. Stengdamiesi vienas kitam padėti išeiti iš aklavietės, jie ir kiekvienas sau padeda peržengti savojo pasaulio ribas. Romanas 2005 m. buvo apdovanotas metine Estijos literatūros premija.

„Hektoras ir Bernardas – tai Platono Valstybė, parašyta estiškai XXI amžiui. Tik Raudo valstybėje filosofas jau nebėra karalius, o moterys čia lygiai svarbios kaip ir vyrai. Iki skausmo tikri ir aštrūs romano herojų pokalbiai apie teisingumą, kūrybos prigimtį, tikros meilės tarp vyro ir moters galimybę veda skaitytoją labirintu, kurio gale jis gali sutikti netikėtą personažą – save patį.“

Arūnas Gelūnas

„Kaip ir dera Raudui, kartelė pakelta aukštai. Iš vienos pusės, gyvas, betarpiškas pokalbis, laisva minčių tėkmė. Tačiau iš kitos pusės, Hektoro ir Bernardo kalba nėra paprasta, kasdieniška, – tai tam tikros pratybos, turinčios aiškias taisykles, smegenų gimnastika, itin intensyvus, bet kartu žmogiškas kalbos galimybių įgyvendinimas. Nenoriu perpasakoti knygos turinio, bet kaip recenzentas vis dėlto turiu pabrėžti, kad herojų pokalbiai ilgainiui tampa vien dūmų uždanga juos slegiančiam vienišumui pridengti. Pokalbis jiems padeda, bet sykiu ir apgauna. Dažniausiai šnekama apie metafiziką, egzistencializmą ir dar dievai žino ką, bet tik tam, kad per šiuos verbalinius šachmatus būtų pasiekta esmė.“

Jan Kaus, „Looming“