Daktaras Luisas Kridas su šeima (žmona Reičel, sūnus Geidžas, duktė Elė, katinas Čerčilis) atsikelia gyventi į mažą universiteto miestelį. Netrukus jie susidraugauja su kaimynais, senukų pora, gyvenančia kitoje kelio pusėje. Senukai aprodo jiems žemes aplink Kridų namus. Netoliese yra kapinės, kur dar prieš dešimtis, gal netgi šimtus, metų žmonės laidojo savo mylimus mirusius namų augintinius. Luiso žmona, kuri siaubingai nemėgsta mirties ir nepripažįsta jos kaip natūralaus reiškinio, kapinėmis pasibaisi. Per Padėkos dieną Luiso šeima išvyksta pas žmonos tėvus, bet Luisas dėl turimų nesutvarkytų reikalų, lieka su katinu Čerču namie. Netikėtai į kelią išbėgusį katiną partrenkia sunkvežimis. Kaimynas, žinodamas kaip mažoji Elė myli Čerčą, papasakoja Luisui apie įspūdingas senovės indėnų kapines, kuriose vyksta stebuklai. Luisas jose palaidoja katiną. Sekančią dieną, dideliam visų nustebimui, katinas vėl sėdi prie įprastų namų durų. Bet jis nebe toks, pasikeitęs, bet svarbiausia - gyvas. Po kurio laiko įvyksta siaubinga nelaimė. Kridų sūnų Geidžą kelyje partrenkia sunkvežimis, jį visiškai sumaitodamas. Visi apimti nevilties ir siaubo. Luisui į galvą šauna mintis palaidoti senosiose indėnų kapinėse savo sūnų, tiksliau - perlaidoti. Palaidotasis prisikelia, deja, tikras siaubūnas. Toliau įvykiai klostosi dar baisiau...