Autorės atsiminimai ne tik papildo tragiškus Lietuvos istorijos puslapius, užpildytus 1941 metų birželio tremties klaikuma ir beviltiškumu, bet ir liudija stebimas žmogaus dvasios galias.

Čia virsta dulkėmis netvariausių padarų žemėje – žmonių – gyvenimai. Net ir užrašuose sau – čia net ištremtųjų sąrašuose, buitiškuose patarimuose ar istoriniuose faktuose blyksteli dabartiškumas ir priminimas, kas vis dėl to turi tarnauti Tiesai ir Gyvenimui.