„Gyvenk taip, kad turėtum ką papasakoti“ – tai įspūdingi ir neįparsti memuarai. Juose gausu tikrų įvykių iš rašytojo gyvenimo, kurie susipina su išgalvotomis ir visiškai neįtikėtinamomis istorijomis. Magiškojo realizmo meistras ir savo vaikystės prisiminimus įvelka į jam įprastą literatūrinę formą ir tvirtina, kad viskas yra „tikra tiesa“. Bet tai – Márquezo tiesa.

Prisiminimuose rašytojas nepaprastai nuoširdžiai pasakoja apie savo vaikystę ir jaunystę, pavaizduoja jaudinamą tėvų meilės istoriją, aprašo mokslo metus, meilės klystkelius, kūrybinius ieškojimus, aplinką ir tikrovę, pažadinusią jaunuolio širdyje nenugalimą aistrą rašyti.

Knygoje susipažįstame su Kolumbijos istorija, su nepaprasta šalimi, kurioje, regis, viskas – gamta, valdžia, alkoholis, moterys, juokas ir ašaros – paženklinta magiškuoju beprotybės ženklu. Tai knyga apie tokį gyvenimą, kokios iki šiol dar neparašė nė vienas žmogus.

„Gyvenimas – ne tai, ką mes išgyvename, o tai, ką prisimename, kaip prisimename ir kaip tai gebame papasakoti“, – teigia rašytojas.