Dauguma žmonių, pasiekę gyvenimo vidurį, pajunta vidinį nerimą: ar gyvenime nieko naujo nebebus, ar einu teisinga kryptimi? Vieni iš mūsų perkame motociklą, kiti nusprendžiame skirtis, treti keičiame profesiją, dar kiti atsakymų ieškome keliaudami.

Ar gali būti, kad gyvenimo vidurys yra mums visiems duota dvasinė užduotis? Kaip spręsti šią lygtį nepridarant kvailysčių, bet ir neužgniaužiant vidinio nusivylimo?

Benediktinų vienuolis Anselmas Grünas, daugelio knygų autorius bei sielovadininkas, gyvenimo vidurį suvokia kaip iššūkį dvasiškai užaugti. Jis remiasi dviem autoriais: viduramžių vokiečių mistiku Johanu Tauleriu (1300–1361), kuris viduramžio krizę apibūdina kaip dvasinio augimo galimybę, bei G. C. Jungu, kuris šį laikotarpį aiškina psichologiniu požiūriu. Abu skirtingi mąstymo būdai šioje knygoje užmezga vaisingą dialogą.