Šioje knygoje kalbama apie negalios sampratą, priklausančią nuo konkrečioje kultūroje vyraujančių normalumo ir normatyvumo sąvokų, nuo požiūrio į žmogų, į jo kūną ir aplinką. Pagrindinę knygos medžiagą sudaro gyvenimo pasakojimai, užrašyti iš žmonių, turinčių fizinę ir sensorinę negalią.

Tyrinėdamos šiuos pasakojimus, autorės siekia negaliai sugrąžinti vienos iš daugelio gyvenamojo kūno patirčių statusą ir atitolinti ją nuo žmonių rūšiavimo praktikų. Žmogaus kūno negalia kaip niekas kitas išryškina tai, kad gyvenimas kaskart vis kitaip susiklosto, turi daugybę sluoksnių bei prasmių.