Subtilaus pasaulio ir kietos materijos darna pagimdo kūną.

Veiklos judėjimo ugny dangus ir žemė augina sielą.

Sielos harmonijos kalba visus į vienio šviesą jungia.

Žmogau, gyvendamas laisvai stichijų darnoje, liepsnok ir skleisk pasauliui sielos šviesą!

Žinok, žmogau, kad sieloje junginys judėjimo dangaus ir žemės stichijų galios.

Sutelkus kūne sielai šias galias, tamsoj užgimęs kūnas amžino augimo neišlaiko.

Apleidus sielai kūno daleles, gyvenimo veiklos dvasia pasaulyje išlieka.

Dangaus ir žemės vienybėj sukaupta šviesa žmonijos niekad neišduoda.

Pasaulyje gyvenanti žmonių dvasia, geismus stichijomis kūne sujungusi, išlaisvina kūrybingumo dvasią.

Judėjimo darnoj ji šviesdama į dieviškąjį būtį eina.

Žmogus - tai Dievo pėdsakas praėjusios minties, iš pasakos beeinantis.