Knyga supažindina su viena iš humanistinės, egzistencinės psichoterapijos krypčių – geštaltine psichoterapija.

Geštaltinės psichoterapijos atsiradimas siejamas su vokiečių kilmės amerikiečio Fredericko S. Perlso (Fritz Perls) ir jo žmonos Lauros Perls vardu. Ši kryptis susiformavo XX amžiaus viduryje – lygia greta su kitomis neakademinės psichologijos mokyklomis, kurių tikslas – gilesnis žmogaus pažinimas, asmenybės potencialo atskleidimas, žmogaus galimybių įgyvendinimas. Humanistinė ir egzistencinė psichologija, tarp jų ir geštaltinė psichoterapija, atsirado kaip reakcija į klasikinei psichoanalizei būdingą biologinį žmogaus motyvacijos aiškinimą, redukcionistinį bihevioristų požiūrį ir akademinės psichologijos tendenciją suskaidyti žmogaus psichiką į atskiras funkcijas ir tyrinėti jas atsietai vieną nuo kitos. Geštaltinės psichoterapijos esminis bruožas – holizmas (visybiškumas). Geštaltiniu požiūriu, žmogus – visybinis, nedalomas, jo kūnas, protas, jausmai ir dvasinis patyrimas neatsiejami vienas nuo kito. Greta to geštaltinėje psichoterapijoje pabrėžiamas individo unikalumas, atsižvelgiama į žmogaus ir aplinkos sąveiką. Ji laikoma pirmąja psichoterapijos kryptimi, pagrįsta sistemų teorija.