Jaunos amerikiečių rašytojos pirmasis romanas “Gera lovoje” tapo tarptautiniu bestseleriu. Tai juokinga, stebėtinai švelni ir iki galo atvira istorija apie jauną žurnalistę, kuri išmoksta pamilti save storulę ir susikuria sau naują gyvenimo planą. Romaną apie sėkmę, savigarbą, ištikimybę, išvaizdą, seksą, santykius su kitais smagu skaityti, nes jaučiasi, kad sakoma tiesa.Dvidešimt aštuonerius metus Kenės Šapiro gyvenimas slinko beveik sėkmingai. Ji dirba reportere laikraštyje, myli savo draugus, savo foksterjerą Nifkiną. Iš dalies netgi susitaikė su savo storumu. Tiesa, mama iškrėtė netikėtą pokštą, o tėvas jau seniai dingo iš jos gyvenimo. Bet ką daryti, kai vieną dieną atsiverti visoje šalyje platinamą moterų žurnalą ir pamatai straipsnį “Mylėti apkūnią moterį”, kurį parašė... buvęs draugas Briusas? Ką gali jausti, kai paviešinamos tavo intymiojo gyvenimo paslaptys ir visų skaitomame žurnale esi išvadinama storule?Tokį smūgį atlaikyti sunku. Bet rašytoja apginkluoja Kenę ne UZI, o aštriu humoru, savigarba ir tvirtomis ambicijomis. Kenė susikuria protingą ir stilingą naujo gyvenimo planą... “Gera lovoje” – kiek kitoks požiūris į liūdesį, kurį moteriai tenka patirti dėl meilužio, tėvo ir savo pačios kaltės. Apie autorę:Jeniffer Weiner (g. 1970 m.) gyvena Filadelfijoje su savo vyru bei šuneliu Vendeliu. Jos pirmoji knyga “Gera lovoje” išleista penkiolikoje šalių ir tapo tarptautinių bestseleriu. Iš interviu su J. Weiner: “Kaip skaitytoja, dažnai pasigesdavau knygų apie herojes, atrodančias taip kaip aš. Tiesa, yra knygų, kur pradžioje jos storulės, bet atsiranda stebuklinga dieta, ir ji jau liekna. Yra knygų, kuriose herojė įsitikinusi, kad ji stora (“Bridžitos Džouns dienoraštis”) ir per visą knygą nerimauja dėl to kaip apsėsta. Neskaičiau nė vienos knygos, kur apkūni herojė susirastų laimę, bet liktų tokia pat. Aš mąsčiau taip: žinoma, skaudu, kad neatrodau kaip serialo “Draugai” veikėjos, nes to iš tavęs tikisi pasaulis. Aš, kaip ir Kenė, buvau mūšio už kūną karys. Aš, kaip ir Kenė, pavydėjau ir supratau, kad mano kūnas išstumia mane į užribį. Aš, kaip ir Kenė, kentėjau dėl kultūros, kuri niekada neparodo tokios kaip aš, nebent ji pati desperatiškai siekia atrodyti kitaip, arba reikia komiško intarpo. Savo knygoje aš norėjau parodyti ne tik tai, kaip negera gyventi, kai esi apkūni. Norėjau parodyti gyvenimo visumą – profesinę sėkmę, draugystę, mylinčią šeimą, keistą šunelį ir galop susitaikymą su savimi”.